KONTAKTAI

Mus galite rasti: Gedimino g. 33, II a. 1 kabinetas. 44311 Kaunas,

tel./faks.:  (8-37) 422573 el.p.: info@tikra.lt

Pradžia
Naujienos
R. VILKAITIS: LIETUVOJE YRA KULTŪROS TRŪKUMAS, NE FINANSAVIMO


Vilnius, spalio 13 d. (ELTA). Svarstant, ar Lietuva turi kultūros prioritetus, buvęs kultūros ministras Remigijus Vilkaitis tikina, jog Kultūros ministerija planavusi sukurti kultūros strategiją, bet tam pritrūkusi jėgų, politikų ir kultūros visuomenės susitelkimo.


"Mes labai rimtai bandėm tai daryti ir pamatėm, kad tai iš tikrųjų nėra vienos ministerijos jėgai, bet tai yra valstybės, tautos, nacijos klausimas ir kad tame turi dalyvauti absoliučiai visi šitos valstybės piliečiai, iki vieno, nepaisant partijų, nepaisant socialinės padėties", - kalbėjo R. Vilkaitis naujienų agentūroje ELTA surengtoje spaudos konferencijoje "Ar turime Lietuvos kultūros prioritetų?". Joje dalyvavę kultūros ir meno žmonės į šį klausimą vienbalsiai atsakė neigiamai, pasigedę ir apskritai kultūros politikos.

"Problema ir klausimas nėra vien finansavimas, finansavimas yra jau antrinis dalykas. Ir ypač tai buvo galima pastebėti šitos krizės metu, kuomet aš, būdamas labai arti, pamačiau, kad netgi Seimas, Vyriausybės nariai nesuvokia savęs kaip visumos, kad kiekvienas galvoja apie savo frakciją, apie savo partiją, plėšo tuos pinigus kiekvienas į savo pusę. Čia yra kultūros trūkumas, o ne finansavimo", - kalbėjo R. Vilkaitis.

Dainininkas Vytautas Juozapaitis sako, kad sveiko proto žmonės jau 20 metų nemato kultūros strategijos ir prioritetų, tačiau tie, kas turėtų rūpintis kultūros politiką, jų negirdi. "Norint įdiegti kultūros politiką, pirmiausia turi būti politikos kultūra, o jos irgi nėra. Ir čia visa esmė mūsų nelaimės. Kad partinių interesų kova yra aukščiau valstybinių interesų, tai viską pasako. (...) Kultūra tam tikru momentu - paskutinių rinkimų metu tapo vienos partijos įkaite. Gerai, kad prie vairo stojo mąstantys žmonės, kaip ir ponas Vilkaitis, bet jam nebuvo leista tęsti veiklos, nes jis neatitiko tos siauros žmonių grupės įsivaizdavimo arba jų interesų, kurie turbūt nebuvo sietini su aukštąja Lietuvos kultūra, tai buvo materialinių interesų tenkinimo grupė, kas yra visiškai normalu nekultūringoje politinėje erdvėje", - kalbėjo V. Juozapaitis.

Pasak jo, dabar pagrindinis dalykas yra kalbėjimas, aiškinimas ir aiškinimasis. "Aš matau, kad valdžios struktūrose, visose valdymo srityse trūksta kompetentingų kultūros srities atstovų, kurie galėtų vieną ar kitą sritį išaiškinti taip, kad suprastų ir patys aukščiausi vadai. Lietuvos aukštoji kultūra visiškai yra neatsiejama nuo švietimo sistemos, o švietimo srities atstovai iš viso neturi jokio supratimo apie aukštąją kultūrą. Ir jie dabar nori sulyginti su žeme Muzikos ir teatro akademiją, Vilniaus dailės akademiją, suliedami dviejų miestų (Vilniaus ir Kauno. - ELTA) universitetus į vieną. (...) Ko gero, tos dvi aukštosios mokyklos ir yra vienos pagrindinių Lietuvos identiteto pasauliniame kontekste židinių, kurių sunaikinimas reikštų jau tikrai valstybinės strategijos nebuvimą ir pavojų, kad pati valstybė po kelių dešimtmečių gali išnykti", - svarstė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius V. Juozapaitis.

Rašytojas Vytautas Bubnys sako, kad mes laikomės ant nacionalinės kultūros pamatų, nors juos šiek tiek apgriovėme. "Dar iš pat pradžių nepriklausomybės kalbėjome, kad gyvename ant kultūros griuvėsių, bet man rodos, kad kur kas didesnius griuvėsius per 20 metų padarėme kultūroje, negu tada, kai iš paskutiniųjų rėmėme savo kultūrą statydami", - apgailestavo rašytojas, pateikęs daugybę savo kultūros negerbimo ir ignoravimo pavyzdžių.

Tapytojas Giedrius Kazimierėnas atvirai abejojo tokios polemikos vaisingumu. "Mes, kultūros žmonės, esam netyčia įklimpę į tokią situaciją, iš kurios nepajėgiame išsiveržti. Ir mūsų polemika yra absoliučiai nevaisinga. Aš nematau reikalo dalyvauti kalbose apie kultūros politiką, nes viskas seniai įvardyta. (...) Kam tęsti toliau šitą žaidimą? Jokios prasmės! Aš tai vadinu paverkšlenimu viens kitam į rankovę. Jeigu jau vadiname save intelektualais, turėtume kelti klausimą kitaip: kaip įjungti šitą mašiną, nes toliau verkti beprasmiška. Mes neturim valdžios, su kuria galim kalbėti", - konstatavo dailininkas.

Pasak G. Kazimierėno, išėjimo iš susiklosčiusios gėdingos situacijos, kai valdžia visiškai nesiskaito su kultūros žmonėmis, mechanizmas yra. "Visuomenė jau du dešimtmečius provokuoja savo valstybės vyrus sukurti sistemą, tai yra ne valdžia kuria sistemą, o visuomenė, tačiau valdžia arogantiškai atstumia bet kokius siūlymus ir netgi šaiposi", - piktinosi dailininkas, siūlydamas keisti toną kalbant su valdžios žmonėmis.

"Visų pirma nustokim būti klerkais, įrankiais per rinkimus. Antras dalykas - reikia užblokuoti koncertus, parodas, jie neverti tų parodų, tegul jie naudoja tą meną, kurį remia. Reikia kultūros visuomenės solidarumo - mes gi susipjovę, susiskaldę. Kultūros žmonės turi susivokti, kad kažką reikia keisti savyje, reikia pradėti mąstyti, kurti sistemą", - ragino G. Kazimierėnas.


ELTA inf.

 

 
EUROPOS SOCIALINĖ CHARTIJA TURI TAPTI ANTRA KONSTITUCIJA

 

2011 m. spalio 18 d. sukanka 50 metų, kai Turine vienuolikos valstybių Europos Tarybos narių pasirašė EUROPOS SOCIALINĘ CHARTIJĄ, kurioje pirmąkart viename dokumente konsolidavo universalias pagrindines socialines teises. 2001 m. gegužės 15 d. Lietuvos Respublika ratifikavo naująjį šio svarbaus dokumento tekstą - 1996 m. (pataisytą) EUROPOS SOCIALINĘ CHARTIJĄ.

Europos socialinė chartija profesinėms sąjungoms turi tapti Konstitucija, pagrindinis teisės aktas. Bet ar taip yra? Ar jau visi gauname tokį darbo užmokestį, kad lengvai išlaikytume savo šeimą? Tad šią diena, turime paklausti,- Kodėl būdami Europos sąjungos nariais dar negalime džiaugtis bent Europiniu minimaliu darbo užmokesčiu? Kodėl Vyriausybėje vis dar „laužomos ietys“ dėl kelių dešimčių litų, o ne oraus darbo užmokesčio?

Konferencijoje susirinkę teisininkai, profesinių sąjungų pirmininkai, advokatai, teisės teoretikai ir praktikai analizavo teisės ir teisę taikančių institucijų vaidmenį socialiniuose interesų konfliktuose, bandė apibrėžti, kiek laisvės reikia suteikti pačioms šalims spręsti ginčą dėl naujų darbo sąlygų sudarymo (kolektyvinės sutarties pasirašymo ar keitimo). Pranešimus konferencijoje skaitė Vilniaus Universiteto Teisės fakulteto dėstytojai bei Lietuvos teisininkų draugijos nariai Daiva Petrylaitė ir Tomas Davulis.

Liūdna pastebėti, kad tokio svarbaus darbuotojams dokumento penkiasdešimtmetis pažymimas tik negausiomis mokslinėmis konferencijomis retai kada nušviečiamomis žiniasklaidos priemonėse. Dar liūdniau, kad tuo pačiu metu garsiai svarstoma apie dar didesnį Darbo kodekso liberalizavimą, siekiant įtvirtinti neribotą darbo dienos trukmę (iki 13 val.), atsisakyti privalomojo darbo grafikų derinimo su darbuotojų atstovais, leidžiant atleisti darbuotoją, kai jis sulaukia pensinio amžiaus ir pan. Net ir streikuoti, kaip parodė vasarą UAB "Švyturys - Utenos alus" organizuoto streiko pavyzdys, darosi nelabai įmanoma. Anot T. Davulio - be teisės į streiką kolektyvinės derybos - tik iliuzija ir vaikščiojimas su ištiesta ranka. Niekas iš teisėsaugos institucijų nežino ir nenori žinoti, kas tai per daiktas yra trukdymas profesinėms sąjungoms ir t.t.

Pažymėdami šią dieną, bent prisiminkime, kad yra toks dokumentas EUROPOS SOCIALINĖ CHARTIJA, kad joje yra numatytos pagrindinės socialinės teisės ir garantijos, kad šį dokumentą yra ratifikavusi ir Lietuva ir kad šis dokumentas privalo veikti ir Lietuvoje.


 

 
PROFESINIŲ SĄJUNGŲ JUDĖJIME – ISTORINIS ĮVYKIS

Spalio 17 d. į bendrą susitikimą susirinko beveik visų Lietuvoje veikiančių profesinių sąjungų atstovai. Nors buvo prisimintas ir turtas, ir finansavimo šaltiniai, ir kai kurių profesinių sąjungų ne visiems priimtinas darbo stilius, tačiau galiausiai pavyko suformuluoti pagrindinius tikslus.

Idėjos iniciatorės – Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos (LPSK) – pirmininkas Artūras Černiauskas pradėdamas susitikimą teigė, jog Vyriausybė visas problemas sprendžia darbuotojų ir labiausiai pažeidžiamų žmonių sąskaita, ji neatsižvelgia į ne vienerius metus keliamus profesinių sąjungų reikalavimus: kelti minimalią mėnesio algą (MMA), numatyti didesnį PVM prabangos prekėms, įvesti progresinę pajamų mokesčių sistemą, taip pat - atstatyti sumažintus biudžetinių įstaigų darbuotojų atlyginimų dydžius ir pan. Pasak jo, yra pasiūlymas rengti didelį mitingą lapkričio pabaigoje ar gruodžio pradžioje.

Kitas LPSK atstovas Paslaugų sferos darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas Aleksandras Posochovas teigė, kad „turime dirbti kartu, pamiršti ambicijas, praeitį ir parodyti, kad profsąjungos yra vieningos“. Pasak jo, visos profesinės sąjungos kartu sudėjus vienija tik 10 proc. visų darbuotojų, todėl konkuruoti tarpusavyje tikrai nereikia.

Jam pritarė ir Lietuvos darbo federacijos (LDF) pirmininkė Eugenija Šniutienė, nes „valdžia su niekuo nesiskaito“.

Jungtinės profesinės sąjungos pirmininkas Arvydas Dambrauskas klausė iniciatorių, ar toks visų profesinių sąjungų pakvietimas prie vienos stalo yra vienkartinis veiksmas prieš tvirtinant valstybės biudžetą. Jis paminėjo, jog pirmiausiai reiktų išspręsti tarp įvairių šakinių organizacijų kilusius konfliktus, numatyti bendravimo etikos klausimus, o vėliau esą gimsią ir nauji projektai, reikalavimai ir pergalės. A.Dambrauskas domėjosi, ar šis ėjimas nėra viešųjų ryšių akcija ir kodėl taip staiga atsiradęs poreikis sutelkti profesines sąjungas.

A.Černiauskas priminė, jog poreikis ne naujas, prieš dvejus metus buvęs susitikimas Kaune, dar prieš tai – Seime, tačiau iš to nieko neišėjo, viskas taip ir liko kalbomis. „Jūs pirma pasirašote nacionalinį susitarimą, o paskui einate mumis kalbėti, reikėjo anksčiau tartis“, - į tai replikavo A.Dambrauskas.

Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos (LPSK) pirmininkė Jūratė Voloskevičienė priminė, jog visur, net ir tarptautinėje erdvėje sklinda kalbos, kad profesinės sąjungos Lietuvoje nevieningos. „Svarbu dabar rasti bendrą kalbą, o kai rasime, tada gims ir reikalingi sprendimai“, - sakė ji.

Jai pritarė ir Ryšių darbuotojų profesinės sąjungos (LPSK) vadovė Alma Smilgienė, ji atkreipė dėmesį, jog „susitikome dėl tolesnio bendradarbiavimo, o svarbiausia - turime rasti sprendimą, kaip padėti mūsų žmonėms, kai Vyriausybė elgiasi taip bjauriai, kaip dar niekad“.

Profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkė Aldona Jašinskienė pasidžiaugė, jog prieš kelerius metus trys „skirtingų pažiūrų“ centrai rado sprendimą ir sukūrė koordinacinį centrą,- į jį dabar esą galima kviesti ir visas kitas profesines sąjungas.

LDF generalinė sekretorė Janina Švedienė siūlė liautis skaičiuoti vieni kitų pinigus, pamiršti „kvailą pavydo jausmą“. Anot jos, šiemet baigiasi Vyriausybės finansuotas projektas, kurį vykdo trys profesinių sąjungų centrai ir kuris kėlė labai daug emocijų. „Dabar visi esame lygūs“, - kalbėjo ji.

Klaipėdos miesto ir apskrities profesinės sąjungos pirmininkas Edvardo Šalkauskas šį susitikimą vadino istoriniu įvykiu, teigė, jog jo profsąjunga palaiko protesto akcijos idėją ir prisidės kaip galės.

Medicinos darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas Arvydas Radvila padėkojo už gerą iniciatyvą, pritarė sakiusiems, jog reikia "užversti istoriją"  ir judėtų į priekį susivienijus. „Reikia suburti iniciatyvinę grupę, kurioje būtų atstovaujama visoms profsąjungoms. Ji Vyriausybei išsakytų bendrą profsąjungų nuomonę“, - kalbėjo jis.

Jungtinės profesinės sąjungos pirmininko pavaduotojo Juozo Rimkaus pritarimas suburti koordinacinę grupę ir jos nepaleisti tol, „kol jūs neišdaužysit viens kitam fizionomijų ir ko nors gera nepadarysit Lietuvos darbuotojų labui“, sukėlė susirinkusiųjų plojimus.

Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo (NPPSS) pirmininkas Vytautas Bakas teigė, jog jam nesvarbu, kokie motyvai dominavo inicijuojant šį susitikimą, - „svarbiausia, kad čia sėdime kartu ir turėsime rasti sprendimą“. Pasak jo, jeigu kalba eina apie bendrą veiklą, turėtų baigtis nacionalinių centrų „monopolis“, visos profesinės sąjungos turėtų būti lygios. NPPSS pirmininkas pabrėžė, jog ateityje neturi būti taip, kaip prieš keletų metų, kai „vieni profsąjungų atstovai pasirašinėja nacionalinį susitarimą, o kiti basi protestuoja“.

V.Bakas taip pat pasiūlė profesinėms sąjungoms pačioms, pasitelkus ekspertus, parengti nacionalinio susitarimo projektą. Ta proga jis pakvietė į spalio 22 d. Mokslų akademijoje vyksiančią konferenciją, kur su įvairių ekspertų pagalba ir bus svarstoma, kas, su kuo ir dėl ko valstybėje turėtų pasirašyti nacionalinį susitarimą.

Idėjai dėl nacionalinio susitarimo projekto parengimo pritarė ir „Solidarumo“ generalinė sekretorė Kristina Krupavičienė. Ji pabrėžė, jog Vyriausybė pradeda reaguoti į profsąjungų reikalavimus tik pajutusios žmonių jėgą, kaip buvo 2009 metų sausio 16 d. mitinge prie Seimo.

Profesinių sąjungų vienijimosi ir bendrą protesto akcijos idėją pasveikino ir profesinės sąjungos „Sandrauga“ vadovas Kęstutis Juknis.

LPSK pirmininko pavaduotojas Algirdas Kvedaravičius teigė, jog būtina susitarti dėl vieningo koordinacinio centro, į jį reikią deleguoti savo atstovus ir kuo greičiau pradėti dirbti bei visuomenei ir valdžiai paskelbti šią žinią. Koordinacinis centras formuotų bendrą profesinių sąjungų poziciją visais, taip pat ir trišalėje taryboje svarstomais, klausimais.

A.Jašinskienė informavo, jog lapkričio 12 d., jos žiniomis, bus steigiamas dar vienas profesinių sąjungų centras, o tai reiškia, jog ir toliau vyksta skaldymosi procesai. Ji ragino profsąjungas turėti ambicingesnių tikslų ir darbais įrodyti vienybės troškimą.

LPSK generalinė sekretorė Janina Matuizienė padėkojo tiems, kurie atsiliepė į kvietimą susitikti. Jos teigimu, profesinėms sąjungoms nebūtina vienoms kitas mėgti, tačiau profsąjungų lyderiai turi jausti atsakomybę už profesinių sąjungų judėjimą.

J.Matuizienė informavo, jog Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos (LŠDPS) pirmininkas Aleksas Bružas negalėjo dalyvauti susitikime, tačiau vienijimosi bendram darbui idėją palaikąs.

Devynios darbuotojams atstovaujančios organizacijos delegavo ar dar deleguos po vieną atstovą į koordinacinę grupę, kuri artimiausiu metu parengs profsąjungų bendradarbiavimo gaires, galimybes ir formas. Taip pat bus suformuluoti reikalavimai Vyriausybei ir numatyta protesto akcijos data tam atvejui, jei į reikalavimus nebūtų atsižvelgta.

Koordinacinę grupę sudaro: Edvardas Šalkauskas (Klaipėdos miesto ir apskrities profesinė sąjunga), Algirdas Radvila (Medicinos darbuotojų profesinė sąjunga), Arvydas Dambrauskas (Jungtinė profesinė sąjunga), NPPSS, Kristina Krupavičienė („Solidarumas“), Janina Švedienė (LDF), Kęstutis Juknis („Sandrauga“), Janina Matuizienė (LPSK), Aleksas Bružas (LŠDPS).

www.lprofsajungos.lt

 

 

 
ŠALIES ŽMONĖS ILGIAU NELAUKS VALDŽIOS MALONĖS: KOVINGAI GINSIM SAVO POZICIJĄ.

 

Jungtinė profesinė sąjunga ir jos šakiniai padaliniai Lietuvos kultūros darbuotojų profesinė sąjunga ir Lietuvos socialines paslaugas teikiančių darbuotojų profesinė sąjunga 2011 m. spalio 14 d. Kaune, prisidėjo prie protesto akcijos „Prieš žmonių skurdinimą“.

Akcijos tikslas parodyti visai Lietuvai, kad mūsų šalies žmonės ilgiau nelauks valdžios malonės, o išeis į gatves ir pareikalaus to, kas jiems teisėtai priklauso: normalaus atlyginimo už darbą, saugių darbo sąlygų, valdžios atsakomybės už savo vykdomą politiką, kuri neužtikrina orios senatvės, pagarbos eiliniam dirbuotojui, nereikalauja atsakomybės ir dangsto korupciją.

Kultūros darbuotojai puikiai žino, kiek kartų padidėjo atliekamo darbo intensyvumas, pablogėjo darbo sąlygos, kokio dydžio atlygį už visa tai gauna.

Kiekvienas Lietuvos gyventojas žino kiek gyventojų iš Lietuvos emigravo, kiek bedarbių yra mūsų šalyje, kiek darbo vietų per metus jiems sukuria arogantiškoji vyriausybė, koks mūsų išrinktos valdžios korupcijos lygmuo bei šimtai kitų negerovių. Pabandykime visi kartu ieškoti problemų sprendimo būdų. Lietuvos kultūros darbuotojų profesinės sąjungos siūlomas problemų sprendimo būdas – socialinis dialogas.

„Deja, bet šiuo metu mūsų šalyje socialinis dialogas įmanomas tik esant konfliktui. Jam nesant –politikai nekreipia dėmesio į Lietuvos dirbančiuosius. Mes nekviečiame daužyti langų, padeginėti transporto priemonių, nenorime išprovokuoti muštynių. Mes kviečiame kovingai ginti savo poziciją. Darbuotojų valioje išeiti ar neišeiti į tūkstantines taikias demonstracijas, dalyvauti ar nedalyvauti įvairiose protesto akcijose. Lietuvos gyventojų valioje priversti dorai dirbti Lietuvos politikus bei politines partijas“,- teigė Lietuvos kultūros darbuotojų profesinė sąjungos pirminnkas Juozas Rimkus.

Ne ką geresnė padėtis ir Lietuvos socialinių darbuotojų. Reikalaujama, kad darbuotojas turėtų socialinio darbo išsilavinimą, būtų atestuotas, t.y. turėtų kvalifikacinę kategoriją, gerai dirbtų, nedemonstruotų savo nuotaikos prižiūrimam klientui, šypsotųsi. Ar kas paklausė, kaip darbuotojas jaučiasi, kuomet sumokėjęs už mokslą, iki pensijos neatgaus to, ką investavo. Gavęs reikalaujamą kvalifikacinę kategoriją darbuotojas negauna už tai papildomo atlygio, tarsi kategorija įgyjama tik tam, kad neatleistų iš darbo. Skaudu, kai socialinio darbuotojo varganas atlyginimas, kartais ir du kartus mažesnis už jo aptarnaujamo kliento gaunamas pajamas.

„Socialinės apsaugos ir darbo ministro Donato Jankausko reikalaujame nestatyti barjerų ir tęsti prasidėjusias kolektyvines derybas, gerbti socialinius partnerius ir konsultuotis su jais, o ne kloti kilimus ir uždegti žalią šviesą toms struktūroms, kurios vargano ir likimo nuskriausto žmogaus asmenyje mato tik pelną, o ne atsakomybę. Galvokite ne kaip sunaikinti socialinių paslaugų sistemą, o klokite pamatus, juk visi senstame, negalia aplanko ne tik vargšus. Galvokite, ar būsite mieli namiškiams, kai netiksite prie modernių baldų arba neprisiminsite, kur chalatas ar šlepetės, kai ieškosite, kaip toje reklamoje, šaldytuve kojinių“, - sakė Lietuvos socialines paslaugas teikiančių darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkė Angelė Griškevičienė

Atminkime, kad dirbančių viešąjame, biudžetiniame sektoriuose, kovingų žingsnių laukia dirbantieji privačiame sektoriuje, kur išnaudojimas žymiai žiauresnis, kur sąlygos veikti kolektyviai – ženkliai blogesnės. Pats laikas vienytis, pats laikas veikti kovingai, pats laikas į kovą pasikviesti kolegą, kaimyną, pažįstamą ir nepažįstamą. Tai išgyvenimo šiame laikmetyje sąlyga. Kad Lietuviai tai sugeba, jau pademonstravome savo laiku visam pasauliui. Metas tai prisiminti ir ryžtis dar kartą tai padaryti.

Nuoroda



 

 
ATEIK Į AKCIJĄ „PRIEŠ ŽMONIŲ SKURDINIMĄ“!

 

Š. m. spalio 14 d. (penktadienį) 14 val. Kaune, Laisvės alėjoje profesinės sąjungos rengia protesto akciją „Prieš žmonių skurdinimą“. Mūsų tikslas parodyti visai Lietuvai, kad mūsų šalies žmonės ilgiau nelauks valdžios malonės, o išeis į gatves ir pareikalaus to, kas jiems teisėtai priklauso: normalaus atlyginimo už darbą, saugių darbo sąlygų, valdžios atsakomybės už savo sukurptą politiką, kuri neužtikrina orios senatvės, pagarbos eiliniam dirbančiajam, nereikalauja atsakomybės ir dangsto visoje šalyje klestinčią korupciją.

Renkamės spalio 14 d. , 13.45 val. prie Soboro, Laisvės alėjoje, Kaune. Pageidautina juoda apranga, atspindinti dabartinį mūsų gyvenimą, taiklūs šūkiai, transparantai, muzika, tarškynės ir kita tam tikslui tinkama atributika.

Kontaktiniai Jungtinės profesinės sąjungos asmenys:

Jungtinės profesinės sąjungos projektų koordinatorė Jolita Gaigalienė – 8679 15571

Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai

Lietuvos kultūros darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas Juozas Rimkus – 8603 04195, Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai

Š. m.

 

 
<< Pradžia < Ankstesnis 131 132 133 134 135 136 137 138 139 140 Sekantis > Pabaiga >>

Puslapis 134 iš 149

Anoniminė apklausa

Ar dalyvautumėte prasidėjus visuotiniam ar šakos streikui Lietuvoje?
 

Šiuo metu prisijungę

Mes turime 39 svečius prisijungusius